[...] aušra vienu mostu nužerdavo Vandenyną nuo galo iki galo, ir dangus staiga pasirodydavo visu šviesumu, o mano širdis vis dar plakdavo nakties ritmu, akys vis dar tikėdavo tamsa. Juk esu senas žvaigždžių rijikas, ir lengviausiai pasitikiu naktim.
