[...] o iš negirdimų mano būties gelmių vėl pakyla nuostaba: setbiuosi, kad esu žmogus, žmogus miške, per rasas ir per dieną žengiantis žmogus, jau pamirštąs vakarykštį lietų ir šiandienos saulę, pats tuojs išgaruosiantis rasos lašas, pats pasijuntąs gegutės kukavimu, ir strazdo giesme, pats sklindantis nuo vieno krašto iki kito ir sugrįžtantis tik kurčioje tyloje.
-Hermann Broch
Select a background
More quotes by Hermann Broch
Popular Authors
A curated listing of popular authors.