Ne, nė vienas žmogus ilgai negalėtų pakelti tokio liepsningo gyvenimo. <...> Niekas negalėtų taip ilgai dieną naktį deginti visus savo žiburius, eikvoti visus savo vulkanus, niekas neįstengtų taip ilgai dieną naktį stovėti liepsnose, kasdien daug valandų su įkaitusia galva mąstyti, nuolatos mėgaudamasis, nuolatos kurdamas, nuolatos šviesus, su budriais jausmais ir nervais nelyginant pilis, už kurios langų kasdien skamba muzika, o naktimis tviska tūkstančiai žvakių.

Jis tavim gėrėsis, išmoks tave mintinai.

Mirtis kvepėjo lietaus lašais pakelės lapuose.

... ir jo balsas pasidarė duslus nuo švelnumo.