Užsilikęs truputį kuoktelėjęs bitnikas ar hipis, rašinėjantis juodu jumoru pagardintus dalykėlius.

Cinizmo nuodai...Jie kaupėsi mano šiukšliadėžėje iš lėto. Iš pradžių, galimas daiktas, tai buvo skydas, kuriuo slegiamas bjauriojo ančiuko komplekso, aš prisidengdavau.

Jo paraudusios, rūškana pagirių plėvele aptrauktos akys tyrinėjo mano veidą ir maldavo tylėti.

Kodėl taip nežmoniškai sutvarkytas pasaulis, kodėl jame klaidžioja tiek daug nesuprastų vienišų sielų.

Makaferčio balsas, kavos kvapas, tamsi ir bauginanti romo gelmė, iš akių trykšta ašaros.

O, kaip troškau pajausti, jog pagaliau sustoja laikas, apima švelnus remarkiško apsvaigimo kvaitulys „ir apgaubia nežinią nuotykio aureole“.

Tuo metu, kai viskas jai buvo pradėję apkarsti. Kai ji, regis, nervų galiukais jautė, kaip viskas aplinkui pūva ir yra lyg tie iš formalino ištraukti glitūs lavonai.

Veikiausiai jau tada ėmiau suvokti, kad mūsų meilė gali mus pražudyti - pernelyg ji persipynusi su kančia.